Dvidešimtame amžiuje miestas rėmėsi šiukšlių šalinimo sąvartynais. Tada, 2001 m. Gruodžio mėn, buvo uždarytas paskutinis miesto šiukšlynas „Fresh Kills“ sąvartynas Staten saloje. Atsakydami į tai, mes priėmėme 20 metų atliekų eksporto planą.
Metinė miesto sąskaita už gyvenamųjų namų šiukšlių surinkimą ir šalinimą šoktelėjo nuo maždaug 658 milijonų JAV dolerių 2000 m. Ir iki maždaug pusketvirto milijardo dolerių 2008 metais. Šalinimo išlaidos išaugo nuo 300 milijonų JAV dolerių 2005 m. Iki maždaug 400 milijonų JAV dolerių šiandien. Nors dalis to yra infliacija, didžiąją jos dalį lemia didesnės šiukšlių gabenimo ir šalinimo sąvartynuose išlaidos. Ilgalaikis miesto planas yra sumažinti išlaidas perdirbant daugiau, sumažinant atliekų kiekį ir pastačius pakrantės atliekų perdavimo sistemą, mažiau priklausančią nuo sunkvežimių ir galinčią naudoti konteinerius šiukšlėms gabenti baržomis ir traukiniais toliau į pigesnius sąvartynus.
Sunku įsivaizduoti aplinkai žalingesnę atliekų tvarkymo sistemą nei ta, kurią turime Niujorke. Tiesą sakant, tai nėra taip sunku įsivaizduoti, jei atsigręžtumėte ir prisimintumėte laiką, kai mes išmetėme savo šiukšles į vandenyną arba naktį degindami šiukšles naudojome deginimo įrenginius daugiabučių namų rūsiuose.
Šiandien mes surenkame šiukšles sunkvežimiais, naudojančiais daug taršų dyzelinį kurą, ir tada tas šiukšles išmetame ant atliekų perdavimo stočių, kurios paprastai yra skurdžiuose rajonuose, grindų. Tada šiukšles išgręžiame nuo grindų ir krauname į didelius sunkvežimius, kurie taip pat degina daug taršų dyzelinį kurą, ir gabename juos į sąvartynus ir atliekas į energijos deginimo įrenginius, esančius atokiau nuo Niujorko.
Nors mums priklauso visa mūsų vandens sistema, mūsų atliekų sistema palieka privataus turgaus malonę ir Kongreso bei kitų valstybių užgaidas. Dabartinė atliekų eksporto sistema ilgainiui palieka miestą pažeidžiamą. Šiame regione sunkiau įrengti sąvartynus nei anksčiau. Daugelyje sąvartynų bendruomenių politinis pasipriešinimas sąvartynų šalinimui auga. Prieš kongresą reguliariai pateikiamos sąskaitos, kurios įgalintų vietos vyriausybes, valstijų vyriausybes ir valdytojus apriboti arba uždrausti valstybinių atliekų priėmimą.
Nors tokių sąskaitų priėmimas toli gražu nėra tikras, per ateinančius dvidešimt metų jų perleidimo galimybė yra pakankamai didelė, kad būtų galima susirūpinti. Panašiai, sugriežtinus federalinių ir valstybinių aplinkos apsaugos agentūrų naujus sąvartynus, gali padidėti naujų sąvartynų kainos ir apriboti būsimus sąvartynų pajėgumus. Galiausiai sąvartynų operatoriai laikui bėgant tikrai padidins kainas, o valstybės ir savivaldybių vyriausybės greičiausiai įves mokesčius už atliekų šalinimą.
Kodėl niujorkiečiai sukuria tiek daug šiukšlių? Na, mūsų yra daug, o niujorkiečiai yra užimti žmonės - mesime šiukšles priežastiniu būdu ir nemėgstame rūšiuoti savo šiukšlių. Mes nenorime galvoti apie šiukšles ar jų paskirties vietą. Manau, kad mes turime tokią fantaziją, kad tie žali plastikiniai šiukšlių maišų kauburėliai gatvėje magiškai perkeliami į kažkokį mitinį kietųjų atliekų dangų.
Niujorko išrinkti lyderiai žino, kad švaistymas nėra laimimas klausimas. Kol atliekų eksporto sąnaudos didės palaipsniui, mažai tikėtina, kad bus sukurtas pakankamas politinis triukšmas, skatinantis sėdintį merą persvarstyti atliekų eksportą. Nė vienas sveiko proto meras nebandys mieste ar šalia jo pastatyti atliekų deginimo ar sąvartyno.
Vis dėlto atliekų deginimo technologija smarkiai progresavo, nes 1960-aisiais nustojome naudoti tuos siaubingus butų deginimo įrenginius. Japonijoje sudeginama 70 procentų visų atliekų, kurios sukuria elektrą. Nors deginimas teršia orą, jis mažiau teršia aplinką nei atliekų vežimas dyzelinu varomuose sunkvežimiuose į nutekamuosius ne valstybės sąvartynus.
Koks yra sprendimas? 2003 m. Pasiūliau išmesti mūsų šiukšles į atliekų energiją gaminančias jėgaines, esančias kai kuriuose ekonomiškai sunkiuose miestuose prie Hadsono upės. Tai galėtų suteikti darbo vietų ir pigesnės energijos miestams, kurie tikrai galėtų jais naudotis. Nors man vis dar patinka ši idėja, niekas kitas to nepadarė.
Kita idėja, kurią norėčiau pasiūlyti, yra plėtoti bendruomeninius atliekų tvarkymo įrenginius. Galbūt visuose 59 miesto valdybos rajonuose galėtų būti mažesnio masto atliekų, skirtų energijos jėgainėms, kartu su perdirbimo įrenginiais ir anaerobiniais pūdymo įrenginiais (automatinio komposto įrenginio forma). Žinoma, tvarkydami šiuos mažus objektus prarastume masto ekonomiją, o kai kuriems rajonams būtų sunku rasti vietą, kur juos pastatyti. Vis dėlto gali būti tinkamas laikas sukurti technologiją, kad būtų galima sukurti mažesnius, ekonomiškai efektyvius atliekų įrenginius. Jei kiekvienam tektų tvarkyti savo šiukšles, gal išsiaiškintume, kaip jų padaryti mažiau.
