Pagrindinis Menai „Così Fan Tutte“ gali būti misogyniškas, bet kažkaip sutapo dar blogiau

„Così Fan Tutte“ gali būti misogyniškas, bet kažkaip sutapo dar blogiau

Kokį Filmą Pamatyti?
 
Serena Malfi (Dorabella) sužavėjo Coney salą filme „Cosi Fan Tutti“.Marty Sohl / „Metropolitan Opera“



Vakar nušalintas „Metropolitan Opera“ dirigentas Jamesas Levine'as pateikė ieškinį savo buvusiems meno namams, teigdamas kad jo atleidimas iš darbo dėl netinkamo seksualinio elgesio buvo tik dūmų uždanga ilgai trukusiai asmeninei kampanijai, kuria Levine buvo priversta išeiti iš „Met“. Teismo procese reikalaujama daugiau nei 5 milijonus dolerių žalos atlyginimo, o antagonistai įsitvirtina užsitęsusiai ir netvarkingai teismo kovai.

Vis dėlto tai galėjo būti ne pati blogiausia žinia iš „Met“ vakar vakaro. Katastrofiškas naujas Mocarto pastatymas Taigi gerbėjas visas buvo toks baisus tiek daugeliu lygių, liko susimąstyti, kodėl mes išvis stengiamės rūpintis įmone.

Ši komiška opera yra kažkoks šiltnamio žiedas, kuris galbūt paaiškina, kodėl tik 20-ajame amžiuje ji užėmė savo vietą operos teatre šalia tokių Mocarto daugiamečių augalų kaip: Figaro vedybos ir Don Giovanni. Pradedant teigiamai putojančiu farsu, kūrinys antrame veiksme pakrypsta į daug tamsesnį toną, iki pat tragedijos krašto. (Kai kurie kritikai tvirtina, kad tai peržengia tą ribą ir niekada nebepasiekia juokinga.)

Net pavadinimas yra dviprasmiškas: „Così fan tutte“ neverčia žodžiu į anglų kalbą, tačiau apytiksliai gali būti, kad visi viščiukai taip daro. Tai yra ciniškas ir misoginiškas personažo Dono Alfonso požiūris, kuris lažinasi dviem jauniems draugams, kad jų sužadėtinės kuo greičiau juos apgaus. Tačiau pasirodo, Alfonso yra teisus: per mažiau nei 24 valandas merginos yra pasirengusios šokti į lovą su pora ką tik sutiktų egzotiškų užsieniečių. (Tai, kad užsieniečiai iš tikrųjų yra jų paslėpti vaikinai, galbūt yra tik technika.)

Kita vertus, šiuolaikinei auditorijai lieka įdomu, koks ligonis sąmoningai įsteigtų savo merginą apgaudinėti, visa tai tam, kad laimėtų kokį kvailą statymą, ar ji šventoji, ar tik kalytė, kaip ir visos kitos. Taigi, tarkime, kad norint dramatiškai pristatyti šį kūrinį (šiuo metu nieko nesakant apie didžiulius muzikinius reikalavimus), reikia vikriai chirurginio prisilietimo. Vis dėlto filme „Met“ režisierius Phelimas McDermottas laksto aplink kūjį, kartais taip nerūpestingai lekia iš jo rankų.